Verslininko prioritetas: dirbti ir tobulėti

Trumpas dosjė

Robertas Balnis, verslininkas, Vytauto vairavimo mokyklos direktoriaus pavaduotojas. Gimė ir užaugo Šiauliuose, mokėsi Gegužių vidurinėje mokykloje, paskui – K. Didžiulio politechnikume. Vėliau studijavo Kauno technologijos universitete. Baigęs grįžo į Šiaulius ir pasinėrė į darbinę veiklą. Pastaruosius 6 metus darbuojasi Vytauto vairavimo mokykloje.

Turi pilnametę dukra Robertą, kuri neseniai baigė Šiaulių konservatoriją ir toliau studijas tęsia vienoje iš kolegijų Anglijoje. Tuo pat metu įstojo į Šiaulių universitetą – studijuos neakivaizdžiai.

Laisvalaikį praleidžia užmiesčio sodyboje, sportuoja, domisi senoviniais automobiliais, restauruoja, bei turi keletą pagamintų dar prieškariu. Groja gitara. Domisi vokiečių aviganių veislės šunimis ir augina du. Apie juos atsiliepia kaip apie „protingiausius”. Nemažai laisvo laiko atima darbinė veikla, projektų rengimas ir kt.

– Ar tenka užsiimti labdaringa veikla?

– Viename miesto vaikų darželyje ant asfalto pažymėtos „gatvės”, važinėja „džipai”, yra šviesoforai, kuriuos valdo vaikai. Sakyčiau, kad tai ne labdara, bet ugdymas. Ir tai yra ne tiek mūsų įmonės, bet mano asmeninė „investicija”.

Su labdaros prašytojais susiduriame. Teko dalyvauti televizijos laidoje – nemokamai našlaičiams suteikėme galimybę lankyti kursus ir gauti vairuotojo pažymėjimus. Be to, kasmet, šaltuoju laikotarpiu už simbolinį vieną litą suteikiame galimybę visiems turintiems B kategorijos vairuotojo pažymėjimus lankyti teorijos ir praktinio vairavimo pamokas, pasitikrinti savo žinias bei įgūdžius.

– Kas paskatino pasukti į verslą?

– Pasijutau tam subrendęs.

– O kaip pasireiškė subrendimo požymiai? Trūko pinigų?

– Ne, panorau realizuoti save.

– Ar neteko vėliau gailėtis dėl žengto žingsnio?

– Iš dalies teko… Nes tai žymiai didesnė atsakomybė sau, valstybei, klientams. Žymiai paprasčiau būti samdomu darbuotoju ir jausti mažesnę atsakomybę.

– Kaip atrodo, ką reikia daryti (arba ko nedaryti), kad verslas sektųsi?

– Yra tokia formulė: visada tobulintis, daug dirbti. Nes jeigu tik daug dirbsi, bet nesitobulinsi – daug nepasieksi. Jeigu tik tobulėsi, bet neįdėsi triūso – irgi tas pats (juokiasi).

– Ar labai gyvenimą „kartina” konkurentai?

– Gerai sutariame su visais konkurentais. Jie gi mūsų kolegos… Su visais susiklostė geri santykiai, o konkuruojame sąžiningai.

– Klausimas, kurį išgirsta kiekvienas pašnekovas: kaip labai mėgstate pinigus?

– Man pinigai reikalingi tik tam, kad padėtų tobulėti.

– O kiek jų reikia, kad taptumėte visiškai tobulas?

– Tobulėjimui ribų nėra… (Juokiasi.) Tuo tikslu ir į kosmosą norėtųsi nuskristi, tačiau reikia daug pinigų.

– Kaip dažnai darbe dėl atliktų ar nepadarytų dalykų graužia sąžinė?

– Nei dažnai, nei retai. Graužia, kai ko nespėju atlikti.

– Kuris teiginys teisingesnis jūsų atveju: „Valstybė mums padeda” ar „Valstybė kaišioja mums į ratus pagalius”?

– Apie valstybę negalima kalbėti blogai… Taip. Kaip apie mirusįjį. (Šypteli.) Sakyčiau, jog mes, lietuviai, išsirinkome vadus, kurie mus turi nuvesti ten, kur užtenka maisto, kur visi turėtume pastogę, ir pan. Šiandien jaučiu, jog esame „įklimpę į pelkę” ir, būdami optimistai, džiaugiamės galėdami pelkėje rasti nors spanguolių. Taigi valdantieji „pagalių nekaišioja”, bet… nieko ir nepadaro.

– Vadinasi, esate optimistas?

– Esu realistas.

– Ką pasakytumėte verslininkui, kuris ruošiasi Šiauliuose įsteigti dar vieną vairavimo mokyklą?

– Atsakyčiau: „Prašom. Imk ir steik. O kaip tau seksis – pamatysime paskui”.

– Kokios yra dažniausios pradedančiųjų verslininkų klaidos?

– Dažnai per daug „užsidirbama” su klientais, o nebelieka laiko įmonės vidaus reikalams. Irgi klaida, kai dėmesys sutelkiamas į kitus dalykus ir pamirštami klientai.

– Kokius reikalavimus keliate personalui, atėjusiam naujam darbuotojui?

– Pirmiausia noras dirbti. Antra, noras tobulėti. Svarbiausi šitie du dalykai: dirbti ir tobulėti. Negaliu priimti darbuotojo, kuris sako: „Aš žinau viską!” Įdomesnė kandidatūra, sakanti: „Aš žinau, ko aš nežinau”.

– Norą dirbti ir tobulėti žymia dalimi skatina atlygis. Kažin ar protinga daug tikėtis iš to, kuris geriausiu atveju užsidirba tik duonai?

– Mano pozicija tokia: galime mokėti ir 10, ir 20 ir 100 tūkstančių litų per mėnesį, jeigu darbuotojas uždirba įmonei atitinkamai 50 ar 100 tūkstančių, ar milijoną. Bet jeigu atėjęs darbuotojas pareiškia norįs tokio štai atlyginimo, o aš jo net nepažįstu, tada klausiu: „Gerai, bet kaip tu siūlai šitokius pinigus uždirbti?” Būna, kad atsako: „Jūs mane išmokysite”. O kas mokės už mokslą?.. (Šypsosi.)

O šiaip ribų nenustatinėjame (čia tiek mano, tiek įmonės pozicija): žmogus turi įtikti ne man, bet klientams. Ir mokame tiek, kiek darbuotojas yra vertas, kiek jis uždirba įmonei. Kaip klientai už jį „balsuoja savo pinigais”.

– Dažnas studentas ar mokinukas turi net po kelis mobiliuosius telefonus. O kiek jų nešiojatės jūs?

– Vieną vienintelį. (Juokdamasis ištraukia seno modelio telefoną). Užtenka visiems reikalams, puikiai laiko. Nenoriu keisti, nes nauji modeliai su liečiamais ekranais nebepatogūs: turi žiūrėti, ką darai, o čia gali rinkti numerį nė nepažvelgdamas, ir viena ranka.

– Tarkime, dukra baigs studijas ir pareikš norą pradėti savo verslą. Ar jai pritarsite? O gal parekomenduosite siekti karjeros valstybės tarnyboje?

– Atsakyčiau taip: jeigu jauti, kad esi tam pasirengusi, imkis. Padėsiu ir patarsiu.

-Kokiomis asmeninėmis savybėmis turi pasižymėti „geras” verslininkas?

– Prisimenu kažkada girdėtą formuluotę: visi gimusieji yra tinginiai ir melagiai. Gyvenimo sėkmė priklauso nuo to, kiek mums sekasi kovoti su šitomis ydomis. Dar supersvarbu, kaip tave lydės fortūna… Žinau daugybę protingų žmonių, kurie nėra milijonieriai, ir N tokių, kurie neprotingi, bet maudosi milijonuose. Tiesiog atsitiko taip, kad toks atsidūrė reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku. Čia ir yra sėkmė. Gali būti koks nori „kietas”, išmanyti ir ekonomiką, ir vadybą, ir visa kita, bet jei nesiseks, nieko nepasieksi. Nuo bankroto neapsaugoti dargi patys apsukriausieji. Verslininkas dažnai rizikuoja, tiesiog gyvena rizikoje. Ir šiuo požiūriu visi jie yra lygūs – t. y. nė vienas neapsaugotas nuo nesėkmių.